Įdomūs faktai apie vokiečių kalbą

Vokiečių kalbos kursai

Įdomūs faktai apie vokiečių kalbą

Vokiečių kalba yra indoeuropiečių kalbų šeimos, germanų kalbų grupės, vakarų germanų šakos kalba (kitos šios šakos kalbos – anglų, fryzų, olandų).

Europos Sąjungoje vokiečių kalba yra labiausiai paplitusi gimtoji kalba ir viena iš dešimties labiausiai paplitusių kalbų visame pasaulyje.

Vokiečių yra gimtoji kalba apie 100 milijonų žmonių. Ji yra Vokietijos, Austrijos, Lichtenšteino, Liuksemburgo ir Šveicarijos valstybinė kalba.

Vokiečių kalba yra antroji dažniausiai vartojama mokslo kalba, 18 procentų knygų pasaulyje yra išleidžiama šia kalba. Be to, po anglų kalbos ji yra dažniausiai vartojama kalba internete.

Didžioji dalis vokiečių kalbos žodžių yra germaniški. Nemažai žodžių perimta iš lotynų, graikų, prancūzų, o nuo XX a. amžiaus vidurio didžiausią įtaką vokiečių kalbai daro anglų kalba. Vis dėlto vokiečių kalboje skolinių iš romanų kalbų yra mažiau nei anglų ar olandų kalbose. Jau IX a. vokiečių kalboje buvo maždaug 40 tūkst. germaniškos kilmės žodžių, kai lotynų kalba su 2,5 tūkst. metų rašto tradicija turi ne daugiau kaip 45 tūkst. žodžių.

Vokiečių kalboje vartojama lotyniška abėcėlė. Šalia 26 įprastinių raidžių vokiečiai turi tris balsius su umliautu (ä, ö ir ü) ir escetą – raidę ß.

Vokiškus tekstus lengva atpažinti dėl balsių su umliautais ir kitų tam tikrų ortografinių bruožų. Pvz., vokiečių kalba yra vienintelė pasaulyje plačiai vartojama kalba, kurioje visi daiktavardžiai rašomi iš didžiosios raidės. Be to, jai yra būdingi gana ilgi žodžiai, sudaryti iš kelių žodžių; ilgiausią vokišką žodį, kuris yra registruotas Gineso rekordų knygoje, sudaro net 79 raidės:


Donaudampfschifffahrtselektrizitätenhauptbetriebswerkbauunterbeamtengesellschaft


Tiesa, įrodymų, kad tokia bendrovė tikrai egzistavo, nėra. Tikriausiai, tai yra žodžių žaismo pagrindu dirbtinai sukurtas žodis, bet remiantis vokiečių žodžių darybos dėsniais jis yra visiškai įmanomas.

Bet toks žodis kaip Donaudampfschiffahrtsgesellschaftskapitän tikrai egzistavo, nes tai buvo neoficialus Dunojaus garlaivių laivybos bendrovės (DDSG), egzistavusios nuo 1829 m. bis 1991 m. laivo kapitono pareiginis pavadinimas.

Dabartinėje vokiečių kalboje veiksmažodžiai kaitomi asmenimis ir skaičiais, turi šešis laikus, tris nuosakas, dvi rūšis.

Žodžių tvarka sakinyje gana griežta: tiesioginiame sakinyje antroje vietoje visada bus kaitoma (asmenuojamoji) tarinio dalis, nekaitoma tarinio dalis stovės sakinio gale. Šalutiniuose sakiniuose sakinio dalių tvarka vėlgi yra kitokia: šalutinio sakinio gale visada bus tarinys, o tiksliau asmenuojamoji dalis.

Daiktavardžiai skirstomi į 3 gimines: vyriškąją (Maskulinum), moteriškąją (Femininum) ir niekatrąją (Neutrum). Taigi, mokantis naujus daiktavardžius, juos būtina išmokti su atitinkamos giminės artikeliu: der, die, das. Daiktavardžiai yra linksniuojami. Tiesa, linksnių ne tiek daug, kaip lietuvių kalboje: vokiečių kalboje jų tik 4. Lietuvių kalboje esantis įnagininkas ir vietininkas vokiečių, kaip ir anglų, kalboje išreiškiami su tam tikru prielinksniu ir to prielinksnio valdomu linksniu.


Trumpa vokiečių kalbos istorija

VI–IX a. vokiečių kalbos kūrimosi laikais, ji nebuvo vadinama dabartiniu pavadinimu. Tais laikais žodis deutsch (senąja vokiečių aukštaičių kalba – diutisco) reiškė „liaudies kalbą“ (frankų ir kitų vakarų germanų kalbas ar tarmes), kuri buvo priešpriešinama Frankų valstybėje vartotai rašto – t.y. lotynų – kalbai.

Vokiečių kalba kūrėsi iš frankų, alemanų, bavarų ir iš dalies senovės saksų ir fryzų tarmių.

Iki VII a. susidarė dvi tarmių grupės – aukštaičių ir žemaičių kalbos. Skiriamos šios rašto kalbos: senoji (VIII-XII a.) ir vidurinė (XIII-XV a.) vokiečių žemaičių kalba (jos saksų žemaičių tarme IX-XV a. yra sukurta grožinės literatūros.

Vokiečių kalbos istorija dažnai skirstoma į keturias pakopas:

  • senoji (Althochdeutsch; 750–1050 m.),
  • vidurinė (Mittelhochdeutsch; 1050-1350 m.),
  • ankstyvoji (Frühneuhochdeutsch; 1350-1650 m.),
  • naujoji (Neuhochdeutsch; nuo 1650 m.) vokiečių aukštaičių kalba.

Vokiečių kalba susikūrė VI–XI a. integruojantis vakarų germanų tarmėms. Senąja vokiečių aukštaičių kalba VIII a. parašyta Hildebrando giesmė, IX a. – Tatiano evangelijų vertimai. Vidurinės vokiečių kalbos rašto paminklai – Nibelungų giesmė (apie 1200 m.), Gudruna (apie 1210 m.) ir kita gausi literatūra.

Saksonijoje ir Tiūringijoje vartotos vidurinės rytų vokiečių aukštaičių kalbos pamatu susidarė regioninė literatūrinė kalba, XV–XVI a. visiškai įsigalėjusi Saksonijos kurfiursto kanceliarijoje ir tapusi bendriausia vokiečių krašto kalba, geriausiai suprantama ir pietų, ir šiaurės vokiečiams.

XVI a. atsiranda naujoji vokiečių aukštaičių kalba (vok. Hochdeutsch), kurią išplatino Liuterio raštai. Vėliau ją priėmė visi vokiečiai ir ji tapo nacionaline vokiečių literatūrine kalba. Vis dėlto iki šiol išliko tarmės, kurių kilmė siejama su įvairiomis vokiečių gentimis. Žmogui, mokančiam tik bendrinę vokiečių kalbą, daugelį šių tarmių suprasti yra sunku, nes jos nuo pastarosios dažnai skiriasi leksika, fonologija ir sintakse.

Standartinės vokiečių kalbos tarmės yra skiriamos į Vokietijos vokiečių, Austrijos vokiečių ir Šveicarijos vokiečių tarmes. Standartinės, bet mažiau įtakos turinčios tarmės yra Belgijos vokiečių, Pietų Tirolio vokiečių, Lichtenšteino vokiečių ir Liuksemburgo vokiečių tarmės.

Vokietijoje, Austrijoje, Pietų Tirolyje ir vokiškai kalbančioje Belgijos dalyje standartinė tų regionų vokiečių kalbos tarmė atlieka visas standartinės kalbos funkcijas. Šveicarijoje standartinė Šveicarijos vokiečių kalba yra daugiausiai naudojama rašytinėje kalboje, o šnekamoji kalba dažniausiai yra įvairios Šveicarijos vokiečių kalbos tarmės. Liuksemburge, šalia standartinės Liuksemburgo vokiečių kalbos, egzistuoja ir atskira standartinė tarmė, kuri atlieka kai kurias standartinės kalbos funkcijas.

Kelios iš plačiausiai naudojamų vokiečių kalbos tarmių yra:

  • Vokiečių aukštaičių tarmė,
  • Vokiečių žemaičių tarmė,
  • Bavarų tarmė,
  • Pfalco vokiečių tarmė,
  • Ripūrų tarmės,
  • Alemanų tarmės.

Standartizuotą žodyną, kuris yra identiškas visose septyniuose vokiškai kalbančiose šalyse vadinamas bendriniu (vok. Gemeindeutsch). Šis bendrinis žodynas sudaro kiekvienos iš septynių tarmių pagrindinį standartinį žodyną.

Tiktai Austrijoje vartojami žodžiai vadinami austriacizmais, Šveicarijoje – helvetizmais ir tik Vokietijoje – teutonizmais.


Norite išmokti vokiečių kalbą?



Dvidešimt keturias valandas per parą vokiečių kalbos kursai jūsų paslaugoms!